Kuo mažiau laiko lieka sukiotis virtuvėje, tuo labiau norisi palepinti savo pilvuką kuo nors gudresniu už kiaušinienę ir lengvesniu už lašinius. Gal čia pavasarinis pablūdimas, o gal šiaip polinkis į "kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai", ale šiandien dariausi naktipiečiams onigirius su saldžia kiauliena ir gomashio (vertimas sveiko proto žmonėms - ryžių kukuliai su keista mėsa ir sūdytu sezamu). Patiekalas paprastas kaip nežinau kas, bet laiko užima nemažai (jei daryt viską nuo nulio, o būtent taip ir dariau).
Pirmiausia - mėsytė. Užtenka nedidelio gabalioko kuo liesesnės kiaulienos, maždaug pusės stiklinės sojos padažo (na taip, reikia kokio padoresnio, ale kadangi tenka kukliai suktis su kaimo parduotuvėje esančia smulkme, tai šiam sykiui apsiėjau ir su čekišku) ir gero šaukšto (ar kelių, iš akies ir pagal skonį) cukraus. Mėsytę smulkiai supjaustyti ar sukapoti, paskrudinti ant vidutinės ugnies, kol pasidarys biri ir traški. Iškrapštyti iš keptuvės, jei liko riebalų nuo kiaulienos - kaip nors humaniškai jų atsikratyti. Supilti keptuvėn sojos padažą ir cukrų, pamakaluoti kol cukrus ištirps, suversti atgal mėsą ir maišyti tol, kol visas skystis išgaruos. Sakyčiau, gal net ir padžiovinti kažkiek - geriau paskui laikosi šaldytuve. :) Tinka prie bet ko ir su bet kuo, kaip ir dera dorai kiaulienai.
Aišku, čia labai supaprastintas variantas, bet gi nepulsiu pusės šeimos biudžeto palikinėti už kelis "teisingus" produktus. Tarkim, subalansuota lietuviškam skrandžiui irgi piniginei. Taip. :)
Toliau - gomashio. Sūdytos sezamo sėklos arba sezaminė druska, škias. Teoriškai proporcijos būtų 100 gramų sezamo, 10 gramų druskos ir pusė stiklinės vandens. Praktiškai pamatuoti neturiu kaip, taigi, naudoju seną gerą "iš akies" metodą, o ir šiaip, visada prisigruzdinu bent savaitei.
Paprasta čia - sezamą paskrudinti sausoje keptuvėje iki dailaus rusvumo, šiek tiek atvėsinti nukėlus nuo ugnies. Druską išmaišyti vandenyje, supilti keptuvėn ir, sumažinus ugnį iki "vos vos", maišyti. Ir maišyti. Ir dar maišyti. Kol nusibos. O tada maišyti toliau, kol sezamas visiškai išdžius. Viskas. Dar vienas skanumynas, tinkantis prie bet ko. Kaip akcenčiukas. Po žiūpsnelį ant ryžių, žuvies ar salotų. Labai skanu ant juodos duonos sumuštinių su žaliais agurkais.
Nespėjau to džiaugsmo sukratyti stiklainin, kai apsireiškė šviežiai apženytasis vyro broliukas ir tiesiog kaukte išsikaukė stiklinę. Atrodo, gomashio smarkiai užkrečiamas. Atsargiau su juo.
Ryžiai. Hm. Galinta su ryžiais pradėjo drūčiai chaltūrinti. Gana ilgai rankiojau iš jų kažkokio veltinio gabalėlius ir kitokius sunkiai indentifikuojamus gurvuolius. Na, bet patys ryžiai normalūs. Trumpagrūdžiai, ant maišelio lyg ir pastebėjau užrašą "asian". Vadinasi, tinka.
Taigis, ryžius virti visi moka, tai čia gal ir nėra ko pasakot. Svarbu tik, kad puodas normalus, storadugnis, o ne koks skardinis kiautas. Turi būti lipnūs, bet ne gliaumėti, purūs - bet ne ištižę. Ne birūs, ne kaip "prie šašlo". Ir sūdyti verdant nereikia.
O dabar pats smagumas. Sukočioti onigirį lengva. Rankomis gal ir sunkiau suformuoti dailų rutuliuką, ale yra vienas geras tinginių būdas. Reikia gabalėlio maistinės plėvelės (puikiausiai tinka ir maišelis nuo sveriamų riešutukų). Žodžiu, didelis šaukštas dar šiltų ryžių (kiek pastebėjau, pravėsę kiek prasčiau limpa) keliauja ant delnan patiestos plėvelės, tada viduriuky įspauston duobelėn kraustosi truputukas kiaulienos, maždaug arbatinis šaukštelis, ale čia priklauso nuo onigirio didumo. Nereikia daug, juk visas patiekalo puikumas yra ryžiai visame savo ryžiškume. Įdaras tik prie kompanijos, kad įdomiau valgyt būt. Taigis, kai mėsytė jau draugauja su ryžiais, plėvelės kraštus surankioti ir suspausti kukulį kaip varškę sūrmaišyje. Tradicinės formos - apvalus, trikampis, ritinukas. Ale fantazijos reikalas visgi. Dydis irgi nėra labai svarbus, bile ryžiai gerai susiklijuotų ir valgyt būt patogu. Aš darau tokius nedidskus, kaip nestambus obuoliukas ar drūta slyva.
Kai onigiris gatavas, belieka pabarstyti jį sezamu. Ir valgyti. Arba prisidaryti daugiau ir įsidėti pietums į darbą (bo kaip kelioninis maistas - labai patogu). Arba ką nors pavaišinti. :)
Aišku, kieti japonų virtuvės specialistai galėtų mane dabar su žemėm sumaišyt už visokius "supaprastinimus", bet hey - aš gi kukli kaimo motera. Į aukštają virtuvę net nebandau pretenduoti, tai maestro Giedriaus daržas.
Na ką, pavaidinau kietą gaspadinę - ir atgal prie popierių. Ryt teisės kolis, reikia bent apsimesti, kad mokiausi. :)