Pats mažiausias miškelis

...banginį.
Ne, iš pradžių tai buvo traukinys, toks senoviškas garvežys su kaminu ir gariniu švilpuku. Lėkė aukštu tiltu virš mėlynų konteinerių, kranų, uosto konstrukcijų... Žinojau, kad link jūros; o aš buvau su žalia suknia ir skrybėlaite, stovėjau tokiame lyg... balkonėlyje? Ir suknia plevėsavo, pliaukšėjo - net ausis užgulė. Prieš mane, kitame vagone, stovėjo kaži kokia moteraitė, hibridas iš Minos Harker ir Klaros Kleiton. Irgi visa žalia ir plevėsuojanti, dar pagalvojau, kaip vėjas jai skrybėlaitės nenuneša?
O tada atsidūriau paplūdimyje. Mažytė įlankėlė, jūros paviršius lygut lygutėlis. Palei pat vandenį tupi akiniuotas blondinukas biologas su šviesiais šortais. Nežinau, kodėl būtent biologas... Gal dėl to, kad kalbasi su banginiu? Banginio nesimato, jis įsirausęs į pakrantės smėlį, matosi tik viršugalvis, panašus į indelį nuo salotų. Hm, pagalvoju, kodėl Švedijoje taip šilta, nors dangus apsiniaukęs?
Tada atbėgo šunytis. Toks mikrociucis, geltonai-rusvai rainas. Būtent rainas. Ir labai apvalus. Stryktelėjo biologui ant rankų, o tas paklausė manęs, ar kitoje pusėje jūra tokia pa sūri. Atsakiau... o va jau ir neatsimenu, ką.
Bet tas banginis man patiko. :)

http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_women/career/article.php?id=16797696

...o žmonės dar sako, kad man pavydi.


:)

Prisiminiau, kad kokią savaitę dorai nežiūrėjau į tokį. Na, priėjau. Na, pasižiūrėjau. Na ir ką, mažiau manęs truputuką, kokiais penkiais kg. Na ir kas iš to? Savo devympenkių ribos vistiek neprašoksiu.
Kažkokia nemotyvuota depresija užplūdo. :(

Šiandien pietums - garšvų sriuba.  :)
O ką daryt, jei šaldytuve tik iš anytos "nubombinti" morka ir svogūnas, ir keli gabalai šaldyto sultinio nuo kažkada virtų karkų?

Vienžo - dvi geros gniūžtės garšvų ir viena kiaulpienių; puokštelė žvaginių, kuokštelis juozažolių, raudonėlių ir gelsvės; viena morkytė, vienas svogūnas, sauja kvietinių kruopų ir pustrečio litro kiaulienos sultinio. Pirmiausia į verdantį sultinuką keliauja kruopos, po kokių dešimties minučių prisijungia kapotas svogūnas ir "suburoktarkiuota" morka, o dar po penkių - susmulkinti žalumynai.  Dar už dešimties minučių sriubytė gatava, ir nereikia nė grietinės, nes pasiutusiai skanu. Taip, neįmantru, bet telpa į "jaučiu, ką valgau" rėmus.
Tiesa, mislyju, kapotas keptas kiaušinis irgi nebūt pagadinęs reikalo, ale kad jau nebuvo po ranka, tai negaliu garantuot. Kitąsyk reiks pabandyt.
Nėra nieko geriau už žalią minimalizmą. Nebent mėsa. :)

Vakar supratau, kad nebepasigendu daugybės skanių dalykų, be kurių anksčiau neįsivaizdavau gyvenimo. Pavyzdžiui, bulvės. Mėgstu, bet - buvę nebuvę.  Kaip ir kopūstai, yra - gerai, nėra - dzin. Nepamenu, kada barsčiau ant maisto juodus pipirus (atrodo, šitie dabar tik su grybais sueitų) ar  čili. Karis, lauro lapai, kvepiantieji pipirai nebedomina, aliejus irgi (sviestukas ir taukeliai valdo!). Batoną perku tik dėl mažosios, o baltos duonos neragavau kokius metus - tiesiog nebeskanu, ir tiek. Koldūnai ar vištiena - nuobodu...  Makaronai. Grikiai. Avižinės ir manų kruopos. Vyšnių uogienė. Fermentinis sūris. Šokoladas. Kas keičiausia - netgi anskčiau taip mėgti ledai (apie tai mamai bijau net užsiminti - tikriausiai pultų kviesti greitają).
Ot taip va. Matyt, organizmas įjungė vasarinę pavarą ir ryžtingai kratosi visko, kas galėtų būt priskiriama prie... e... prie ko? Ką tarpusavy bendro turi visi tie suvardinti skanėstai? Hm... *mąsliai surauktas snukutis*

P.S. Nusprendžiau įtraukti į savo pavasarinį ėdesiuką beržų lapus. Kas nors ką nors gali dėl jų patart?

P.P.S. 9 iš teisės??? Šakės. Matyt, dėstytoja kažką supainiojo... Aš gi BEVEIK NESIMOKIAU! o_O
Ryt - sociologija. Vėl panikuoju.

P.P.P.S Tuoj pražys ievos. Gražumo gražu, bet jau ta sma... khem, tas keistas kvapas...  :)

Šaldytuvas šiandien piktybiškai tuščias - šaldiklyje voliojasi kilogramas jūros lydekos, kažkur mėtosi nedidska morkytė, pusė geltonos paprikos ir skiltelė česnako. Ir viskas, net svogūnų nėra.  Na, apačioje dar kelios suvytę bulvės, bet jų šiandien nereiks, bo vėl griebsiuos papigiaiskinio maisto – onigirių.  Sojos padažo - katino ašaros, bet apsimesiu, kad gana. 

Pirmiausia – kas do durnas žodis furikake ir su kuo ana valgoma? O gal valgomas, nežinau, kokia čia giminė, whatever. Supaprastintai tai būt sausas ar beveik sausas naminis pagardukas, skirtas barstyti ant ryžių, tačiau tinkantis beveik visur - ant sumuštinių, į salotas, ar kur tik galvon šaus. Aną sykį gaminta saldi kiauliena ir skrudintas sezamas buvo “iš tos pačios operos”.  Pliusas –  šaldytuve laikosi maždaug savaitę (jei nesusilesa anksčiau). Pavadinimas japoniškas, gaminimo būdas – irgi atseit, tai įžūliai ir naudoju tą žodį. Smagiau taip, nors išties tai gal nė velnio ir ne furikake man gaunasi.

Nagi…

Žuvytę supjaustau bilenkaip ir dar neatšilusią suverčiu keptuvėn. Uždedu dangtį, sumažinu ugnį iki vidutinės ir palieku ramybėje kuriam laikui - tegu sau burbuliuoja. Ne, baikit juokus, kokie dar riebalai?

Griebiu bulvinę tarką ir per plėvelę sutarkuoju morkytę, papriką ir česnaką. Viskas lieka ant plėvelės - ir taupiau, ir plauti lengviau paskui. Į tą tarkelienę supilu paskutinius du šaukštus sojos padažo, papildomai po žiūpsnelį druskos ir ciberžolės - šita tik dėl spalvos. Ir šaukštą cukraus. Ir šaukštą vandens, kad cukriukas lengviau ištirptų.

Tuo metu prisistato katinas. Niūriai dėbtelį keptuvėn ir įsmeigia akis į mane, o jose toks priekaištas, kad šiurpas per nugarą eina. Pauosto tarką, nusičiaudo - čia kas, daržovės? Moterie, ar tu proto netekai?!

Sušeriu katusiui šuns konservus ir mandagiai išprašau lauk, nėr čia ko mindyt gaspadinei ant sąžinės. Pasižiūriu, ką veikia lydeka, o lydeka tvarkingai verda savose sultyse. Pamaišau, pasmulkinu, pamaigau, paniurkau, vos vos primažinu ugnį, uždengiu, užsikaičiu vandenį kavai. Kai kavutė jau užplikyta - galima ir rimčiau pabendrauti su žuvim.

Sultinukas dar ne visai nuviręs - gerai, taip ir turi būt. Supilu keptuvėn tarkelienę, ir maišau, maišau, maišau... Kol skystimėlis visiškai išgaruoja, o žuvis ima byrėti į "pjuvenas". Kai viskas pradeda lengvai skrusti, sumažinu ugnį iki "tarp silpnos ir vidutinės, bet labiau link silpnos", ir toliau maišau. Ir maišau. Ir maišau. Ir maišau. Maždaug tada, kai atsibosta maišyti (už dešimties minučių?), subarstau saujelę sezamo. Šiandien teturėjau tik paprasto; jei yra sūdyto, tai dar geriau. Tiesa, tokiu atveju druskos papildomai tikriausiai nebereiks. Geriausia visai be druskos apsieiti, tik sojos padažo daugiau šliūkštelti.

Artimiausias penkiolika minučių, o gal ir ilgiau, tiesiog stoviu prie viryklės ir makaluoju keptuvėje mediniu šaukštu. Tuo metu už lango katinas niekaip negali susitaikyti su gaspadoriaus batais, padėtais jo įprastinėje drybsavietėje po obelim – prigula šalia, sučiaudo, apsuka porą ratų, vėl pabando įsitaisyti, vėl čiaudo… Vienžo, didžioji dalis lydekos galų gale sutrupa į labai smulkias pjuvenėles ir gražiai apskrunda, o maždaug ketvirtis išlaiko dar šiek tiek drėgmės ir lieka stambesniais dailiai auksiniais trupiniais. Kvepia gruzdėsiukais ir  rugsėjo rytu pajūryje.

Belieka pasiimti kiaurasamtį stambiomis skylutėmis ir persijoti keptuvės turinį. Išeina maždaug sriubinis dubenėlis gardžios smulkmės (onigiriams apvolioti) ir gera sauja grumstelių (įdarui). Toliau – viskas kaip ir anąsyk.
 

P.S. Jaunėlis padėkojo už  “humanitarinę pagalbą” ir žvingaudamas įteikė lauktuvių parvežtą… hm, kas čia? Atrodo, muzikos instrumentas, lyg ir būgnelis…

...ir visai ne dėl to, kad vėl naktį reikia darbuotis - pf, tik pusantros valandos knaisiojimosi liko, gi beveik nieko, nesiskaito tiek.  Brandbookas pabaigon, beliko tik išrankioti atsitiktines klaidas, patikrinti šriftus ir dar sykį peržiūrėti, ar netrūksta kokio nors failiuko. Baikos. :) Teoriškai galėčiau sėsti prie mokslų po to, ale reikia gi kada nors pamiegoti, ane?

O kad ir vėl visas kruopščiai suplanuotas savaitgalis nuėjo velniop - va tai ir gadina nuotaiką. Jau kaip nesmagu vėl išpakuoti ryšulius, sudėti į vietą antklodes ir atsargines kojines, grūsti šaldytuvan rytojui išsivirtą žinienę...  Atrodo, jau lyg ir laikas būtų priprasti, jog noras kur nors nuvykti atvirkščiai proporcingas galimybėms, bet kad tas nesveikas optimizmas vis nelaiku paviršiun išlenda ir susuka smegenis.
Pikčiausia, kad ir vėl dėl to paties. Taupiau taupiau, o dabar turiu visas santaupas supilti į forduko baką. Pradedu įtarti, kad bent jau du trečdaliai šeimos biudžeto ten ir atsiduria. Dzievuliau, o man dar siūlo teises laikytis! Jo, skubu.
Aišku, galiu guostis tuo, kad prieš dvi savaites pabuvau pusvalanduką prie jūros, šiam mėnesiui kaip ir gana uliavonių. Ale nebūčiau žmogus, jei nenorėčiau dar. ;) Ir mažei būt visai į naudą pasisukioti po margą minią Jorėje, ir man neprošal pailsėti nuo šitos velnio dėžės. Ale pėsčiom šiek tiek per toli, o iki tranzavimo dar nenuprotėjau. O ir išleist  nelabai išleidžia.

Eisiu ryt miškan kiškio kopūstų valgyt. Vis šis tas. :)

P.S. Oi, koks žvygt!

P.P.S. Girdžiu kieme burzgimą - ha, berods jaunėlis su pačiute galų gale iš medaus kraštų grįžo. Kaži, kaip jiems patiks siuntinėlis? :)

Ale jau kad prisidirbau...

Gavau darbelio nuo anytėlės - pripirkti už aštuoniolika litų kuo daugiau lietuviško maisto.  Jos jaunėlis grįžta po dešimties dienų drybsojimo palei kažkurio Tuniso kurorto baseiną. Matyt, labai alkanas ir susibaigęs be lašinio irgi lietuviškos dešrytės, turbūt jau ir skonį spėjo pamiršt... Mintis būt labai graži, jei nebūtų taip juokinga, bo šiaip jau jos šaldytuvas vos užsidaro nuo tų pačių lašinių. Ale čia neesmė, reikia nupirkt "proginių".

Na, užduotį sąžiningai įvykdau, priperku lašinukų kelių rūšių, dešros, svogūnlaiškių, marinuotų burokėlių, juodos duonos, ir taip toliau... Nuo savęs dar pridedu porą cibulių, kad jau visai išbaigtas vaizdelis būt. Ir čia kažoks kipšas įsijungia - sudedu visa tai dailiai batų dėžutėn, suvynioju į laikraščius, aprišu pakuline virve ir prisegu raštelį "badaujantiems Afrikos vaikučiams". Padedu šaldytuvan, kaip ir liepta.

...o tada prisimenu, kad pas anytą jumoro jausmo ne tai, kad nulis - jau, sakyčiau, į minusą. Jaunėlis tai įvertins pokštą, ale kur garantija, kad ans grįš namo anksčiau už mamulą?

Išpakuot jau nebeišpakuosiu, iš princio paliksiu - tik įdomu, kuo baigsis. :)

Nagi, spėkit, kas vėl iki ryto neišlįs iš Corelio? Aha. Suknistas brandbook'as, jau kaip nekenčiu šito... Pilstyti iš tuščio į kiaurą apie kvailo logotipo kvailas spalvas ir jų kvailą naudojimą kvailoje reklamoje, ir taip toliau, ir panašiai...  Fu kaka. Ypač žinant, kad gausiu už tą grožį kažkokius nupiepusius penkiasdešimt lt.  Trim dienom šeimyną pamaitint. Cha. O kas paaiškins kolegijos dėstytojams, kodėl negaliu atsiskaityt, kas man sveikatą už tas nemiegotas naktis atpirks?

Ale gana burbėt, pavasaris gi.
Va, ir linksmutėlė muzika grįžo į ausines... Užteks sriūbauti dėl praeinančios jaunystės pagal visokias lyrikas. Šiandien pykstam. :)
Būt kas prieš penkerius metus (kai dar buvau dora katalikė gera mergaitė tvarkinga pilietė eilinis žmogutis) pasakęs, kad krykštausiu klausydama Dissection ar Rotting Christ- taigi nosin būt užsidirbęs (aišku, jei kas būt pasakęs, kad pamėgsiu žuvį ar išmoksiu austi juostas - irgi būtau tik pirštą prie smilkinio pasukiojus). O dabar niūnuoju sau "Tohu Tehom Theli Than Leviathan Tanin'iver Taninsam!" besisukiodama po virtuvę - ir anei žaibas netrenkia, nei žemė po kojom veriasi...  Jei taika, tai su visais, ir su viršum, ir su apačia, ir su tamsa, ir su šviesa, juk tarp jų vistiek nėra jokio skirtumo.
Priimti negalima atmesti, kur kablelis? Life is the law, visa kita - tušti plepalai.

O šiaip aš visą pasaulį myliu. Jus visus irgi. Jūs tik mano medžių neskriauskit.

[smegeninė galutinai pakibo]

Pasiduodu masinei psichozei. :)

...bet smagu. :)

Visą naktį spangau dėl žvaginių, o va išlindau lauk - ir sutingau kaip biesas. Kažkur dingo noras ropinėti aplink lysves ir knebinėtis su smulkme, tai tik susigraibiau kelias geras gniūžtes garšvų. Ne taip skanu, ale greičiau. Bepigu dabar, kol neperaugę, imk tiesiai ir kramtyk.
Kad jau tingėt, tai tingėt. Daug negalvodama tik pasmulkinau surinktus žalėsius "dėl tvarkos", kad neatrodytų visai kaip triušių maistas, pašlaksčiau parūgštintu vandenėliu ir vietoj druskos užsibarsčiau sūdyto sezamo. Ir sukirtau su kriaukšliu juodos duonos. :)

Greičiau jau tos žliūgės užaugtų. Kol kas tokios nupiepę, kad ranka nekyla pešiot. :|

Tai ką, pavyko galų gale atsipurtyti nymanomanijos, iškratyti iš galvos sentimentalius klavišinius pagraudenimus ir grįžti prie normalios rutinos irgi muzikos  - naktinis darbas, krebždantys dedlainai, U2 ausinėse, marios kofeino ir keliaminutiniai nušokimai iš fotošopo į corelį, o iš ten į firefoxą. Hihi, matau online savo nuolatinį pašnekovą - matyt, vėl programina... Netrukdysiu, neblaškysiu, geriau papliurpsiu čia. :)

Pažiūrėjau vakar galų gale Pianiną.  Buvau prisiruošusi kaugę nosinių, bet keista, neprireikė. Taip, filmas liūdnas, bet ne toks, kad būt galima pavadinti depresyviu. Atšildė kažką viduje. Maloniai nustebino laiminga pabaiga - na klausykit, nuo kada tokie geri filmai gerai baigiasi? :D

O baldai vis lūžta ir lūžta. Per šią savaitę iškrito dvejos spintos durelės ir šipuliais pažiro spintelė virtuvėje. Imu jaustis kaip siaubo filme - viskas atrodo normalu, o tik pajudini - ir subyra. Spooky. Dar betrūksta kampuose šnarančių daugiakojų baidyklių... nors... tikriausiai vėdarėlius galima užskaityt dėl vaizdo išbaigtumo. :)
Daug pas mumi gyvių namie. Nesuprantu, ko anyta taip kraupsta pamačiusi vorą? Taigi laimę neša. Ir šiaip labai mieli. Pūkuoti. Gražūs. Naudingi. Ir vėdarėliai man netrukdo, negi gaila, kad pasiraus keli po šiukšliadėžę? Vis gyvastis namie, vis kompanija šiokia tokia. Kaip ir skruzdės, juk kol nelipa į cukrinę - ko jas lauk varyt. Mūsų interesai nesikerta, galim ir draugiškai sugyventi. Tiesa, po to, kai pasikeitėm grindis virtuvėje, tai šliaumai nebesilanko. Užtat rūsy jų sočiai. Irgi gražūs padarai, ypač tie sprindiniai, pilki su juodais šlakeliais.
Va ko iš savo įnamių nemyliu, tai tų didžiulių širšių. Na, tų, kur už kamanes riebesnės, nežinau, kaip tiksliai vadinasi. Įsitaisė kažkur palėpėje, tai bijau dabar eit skalbinių susirankiot. Jokio malonumo, kai toks bombonešis taikosi įsivelt į plaukus. Br.
Kažko šikšnosparniai ilgai miega šiemet. Nė vieno dar nemačiau. Pasiilgau per žiemą. Neužmiršiu, kaip vienas malėsi po kambarį, o katinėlis strakinėjo iš visos sveikatos ir bandė jį numušti sugipsuota letena. :)

O miške dabar pats smagumas. Pumpurai sproginėja. Dievinu tą garsą - toks vos girdimas spragsėjimas aplink, lyg dribsnius pienu užpylus. Atrodo, tylutėlis, o prasimuša per visus kitus garsus kaip jūros ošimas. Ir kiškio kopūstai žydi. Ar bent jau tai, kas žydi, labai panašu į kiškio kopūstus.
Reiks pusryčiams prisiskainioti žvaginių. Norisi gero skanaus žalėsiuko.

Viskas šiandien gražu, viskas šiandien gerai.
Jorė gi. :)

Так что если хочешь, ты меня полюби.
Firewire или USB.
Может быть, мы сразу друг друга поймем -
Видит Бог, у нас один и тот же разъем.

Va taip va. Visas gyvenimas vyksta internetu. :)
O kur žmonės?

Ну-ка мечи стаканы на стол,
Ну-ка мечи стаканы на стол;
Ну-ка мечи стаканы на стол
И прочую посуду.
Все говорят, что пить нельзя,
Все говорят, что пить нельзя;
Все говорят, что пить нельзя,
А я говорю, что буду.

Vėjai kišenėse - dar ne priežastis sėdėti kampe susiraukus. Svarbu susirasti muziką, kuri įspirtų dūšiai ten, kur riekia įspirti. :)

[įdomu, ar pavyks pačiai susikalti spintelę po kriaukle? Neneša galva, nuo reiktų pradėti...]

Bet tai kvailystė kažkokia. Po to, kai pagalvę pakeičiau perpus perlenktu avikailiu, rytais pasidarė stačiai nebeįmanoma pabusti. Kol negaunu gero spyrio, nesugebu nė akių praplėšti. O vos pakilus norisi dribti atgal. Negi reiks grįžti prie suniurkyto plunksninio gurvuolio?

Один священник вступил с ней в спор;
Он втайне всегда желал ее тела;
Когда он вытащил свой аргумент,
Она засмеялась, она улетела...

Va pasiimsiu vieną dieną dukrą, susirinksiu būtiniausius daiktus - ir šiaušiu NAMO, į senelio sodybėlę Radviliškio rajone. Na ir kas, kad ten grindys perpuvę ir nėra interneto... užtat sode snaudžia entas, o artimiausiame miške kilimais auga guotės. O guotes aš mėgstu. :)

И никто не помнит, как это было
А те кто помнят, те в небе или в огне
Но те, кто сильны - сильны тем, что знают, где сила
А сила на ее стороне.

...ir joks gauruotas paršėkas man nenurodinės, ką daryt. Ot.

[atrodo, padauginau kofeino]

...kam praleidinėjau choreografijos pamokas vidurinėje.

Šiaip jau normaliai pašokti teko gal porą kartų gyvenime. Tada, kai rūpėjo - niekas nekviesdavo, drimbos tokios... o kai pradėjo kviesti, tai jau ir visai nebemokėjau.

O dabar radau muziką, dėl kurios verta mokytis. Nežinau, kodėl, bet taip ir traukia suktis, ir suktis, ir suktis iki visiško užsimiršimo...
Trečia diena iš proto einu.

mikrobangė
tapetai (pala, dabar reikia sakyti - sienų apmušalai, ane?)
parketas
virtuvės kombainas
vegeta
šaunamieji ginklai
kiliminė danga
anyta
televizorius
DVD grotuvas (yra, bet, dėkui Dievui, sugedęs)
elektrinė viryklė
akvariumas
auksas
skintos ar dirbtinės gėlės
palėkautai
degus skystis
vienkartiniai indai
pelėsiai
žaliuzės
elektrinis virdulys

Būt ir daugiau, bet tada veiksmas iš "namie" turėtų persikelti į "kieme, garaže ir kaimynystėje".


Katinas visai jau... Ką tik atsisakė antro sūrio gabalo, nes tas, O SIAUBE, nesukramtytas! :D

Kuo mažiau laiko lieka sukiotis virtuvėje, tuo labiau norisi palepinti savo pilvuką kuo nors gudresniu už kiaušinienę ir lengvesniu už lašinius. Gal čia pavasarinis pablūdimas, o gal šiaip polinkis į "kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai", ale šiandien dariausi naktipiečiams onigirius su saldžia kiauliena ir gomashio (vertimas sveiko proto žmonėms -  ryžių kukuliai su keista mėsa ir sūdytu sezamu). Patiekalas paprastas kaip nežinau kas, bet laiko užima nemažai (jei daryt viską nuo nulio, o būtent taip ir dariau).

Pirmiausia - mėsytė. Užtenka nedidelio gabalioko kuo liesesnės kiaulienos, maždaug pusės stiklinės sojos padažo (na taip, reikia kokio padoresnio, ale kadangi tenka kukliai suktis su kaimo parduotuvėje esančia smulkme, tai šiam sykiui apsiėjau ir su čekišku) ir gero šaukšto (ar kelių, iš akies ir pagal skonį) cukraus. Mėsytę smulkiai supjaustyti ar sukapoti, paskrudinti ant vidutinės ugnies, kol pasidarys biri ir traški. Iškrapštyti iš keptuvės,  jei liko riebalų nuo kiaulienos - kaip nors humaniškai jų atsikratyti. Supilti keptuvėn sojos padažą ir cukrų, pamakaluoti kol cukrus ištirps, suversti atgal mėsą ir maišyti tol, kol visas skystis išgaruos. Sakyčiau, gal net ir padžiovinti kažkiek - geriau paskui laikosi šaldytuve. :) Tinka prie bet ko ir su bet kuo, kaip ir dera dorai kiaulienai.
Aišku, čia labai supaprastintas variantas, bet gi nepulsiu pusės šeimos biudžeto palikinėti už kelis "teisingus" produktus. Tarkim, subalansuota lietuviškam skrandžiui irgi piniginei. Taip. :)

Toliau - gomashio. Sūdytos sezamo sėklos arba sezaminė druska, škias. Teoriškai proporcijos būtų 100 gramų sezamo, 10 gramų  druskos ir pusė stiklinės vandens. Praktiškai pamatuoti neturiu kaip, taigi, naudoju seną gerą "iš akies" metodą, o ir šiaip, visada prisigruzdinu bent savaitei.
Paprasta čia - sezamą paskrudinti sausoje keptuvėje iki dailaus rusvumo, šiek tiek atvėsinti nukėlus nuo ugnies. Druską išmaišyti vandenyje, supilti keptuvėn ir, sumažinus ugnį iki "vos vos", maišyti. Ir maišyti. Ir dar maišyti. Kol nusibos. O tada maišyti toliau, kol sezamas visiškai išdžius. Viskas. Dar vienas skanumynas, tinkantis prie bet ko. Kaip akcenčiukas. Po žiūpsnelį ant ryžių, žuvies ar salotų. Labai skanu ant juodos duonos sumuštinių su žaliais agurkais.
Nespėjau to džiaugsmo sukratyti stiklainin, kai apsireiškė šviežiai apženytasis vyro broliukas ir tiesiog kaukte išsikaukė stiklinę. Atrodo, gomashio smarkiai užkrečiamas. Atsargiau su juo.

Ryžiai. Hm. Galinta su ryžiais pradėjo drūčiai chaltūrinti. Gana ilgai rankiojau iš jų kažkokio veltinio gabalėlius ir kitokius sunkiai indentifikuojamus gurvuolius. Na, bet patys ryžiai normalūs. Trumpagrūdžiai, ant maišelio lyg ir pastebėjau užrašą "asian". Vadinasi, tinka.
Taigis, ryžius virti visi moka, tai čia gal ir nėra ko pasakot. Svarbu tik, kad puodas normalus, storadugnis, o ne koks skardinis kiautas. Turi būti lipnūs, bet ne gliaumėti, purūs - bet ne ištižę. Ne birūs, ne kaip "prie šašlo". Ir sūdyti verdant nereikia.

O dabar pats smagumas. Sukočioti onigirį lengva. Rankomis gal ir sunkiau suformuoti dailų rutuliuką, ale yra vienas geras tinginių būdas. Reikia gabalėlio maistinės plėvelės (puikiausiai tinka ir maišelis nuo sveriamų riešutukų). Žodžiu, didelis šaukštas dar šiltų ryžių (kiek pastebėjau, pravėsę kiek prasčiau limpa) keliauja ant delnan patiestos plėvelės, tada viduriuky įspauston duobelėn kraustosi truputukas kiaulienos, maždaug arbatinis šaukštelis, ale čia priklauso nuo onigirio didumo. Nereikia daug, juk visas patiekalo puikumas yra ryžiai visame savo ryžiškume. Įdaras tik prie kompanijos, kad įdomiau valgyt būt. Taigis, kai mėsytė jau draugauja su ryžiais, plėvelės kraštus surankioti ir suspausti kukulį kaip varškę sūrmaišyje. Tradicinės formos - apvalus, trikampis, ritinukas. Ale fantazijos reikalas visgi. Dydis irgi nėra labai svarbus, bile ryžiai gerai susiklijuotų ir valgyt būt patogu. Aš darau tokius nedidskus, kaip nestambus obuoliukas ar drūta slyva.
Kai onigiris gatavas, belieka pabarstyti jį sezamu. Ir valgyti. Arba prisidaryti daugiau ir įsidėti pietums į darbą (bo kaip kelioninis maistas - labai patogu). Arba ką nors pavaišinti. :)

Aišku, kieti japonų virtuvės specialistai galėtų mane dabar su žemėm sumaišyt už visokius "supaprastinimus", bet hey - aš gi kukli kaimo motera. Į aukštają virtuvę net nebandau pretenduoti, tai maestro Giedriaus daržas.

Na ką, pavaidinau kietą gaspadinę - ir atgal prie popierių. Ryt teisės kolis, reikia bent apsimesti, kad mokiausi. :)

Visą pereitą savaitę pratupėjau paskaitose. Trečias nuo galo semestras, laikas pradėti galvoti apie diplominį.
Ale bet ir myliu Kauno Kolegiją. Tiksliau, technologijų fakultetą. Miela vieta. Mieli dėstytojai. Ir šiaip... gera ten.
Tik už šį semestrą dar nemokėta. Ojoi. Iki ryto arsiu už visą savaitę. Reikia kažkaip prasisukti iki gegužės.

O savaitgalis - visiška beprotybė. Vyro brolis sugalvojo vesti. Keista. Penktos vestuvės (įskaitant nuosavas), kuriose dalyvauju - ir tos be lietaus neapsiėjo. Kas čia per betvarkė - lyti šeštadieniais? Gr. Na, bet nėra tokio blogo oro, kurio negalima būt užmiršti pirtyje. :)
Šventiniam aprėdams išleidau lygiai septynis litus. Patalpų nuoma kainavo apie dešimt tūkstančių. Kažkodėl mane tas kontrastas labai linksmina.


Šiandien visą pavakarę pratupėjau su dukra pas psichologę. Smagu, per kelis metus iš vidutinio sunkumo invalidumo persiropštė į lengvą. Pradedu tikėti, kad kada nors pavyks išleisti į normalią mokyklą. Ir iš taip ilgai diagnozuoto autizmo liko vos keli simptomai. Yay! :D

Ryt vakarienei gaminsiu onigirius. Nėr man gyvenimo be ryžių. Kad tik mieliausiasis sezamo nepamirštų nupirkti...

Einu kavos. Miegas kažko ima. Padrikėju... padrykstu... vienžo, darausi padrika. :)

Vakar lyginau duobes ir griovius. Kiek reikia žvejų, kad beieškodami sliekų paverstų pamiškę kojų laužymo poligonu? Mhm, užtenka dviejų.
Anyta užklausė:
- Ką nors sodint ruošies?
- Ne, - sakau, - gal. Nežinau. Vistiek vyrai išknaisios.
- Tai pati kalta! Kad nieko nesodini, tai ir knaisioja! - nužvelgia kaip nenormalią ir išdidžiai nukrypuoja į savo kiemo pusę.

Ir paaiškink tu moterai, kad nori ne modernios vejos su mandrų veislių narcizais, o tiesiog lietuviškos pievutės palei miškelį. Tokios paprastos, kurioje pavasarį pražysta šalpusniai, o vasarą galima pasiskainioti žvaginių salotoms ar dilgėlių sriubai, ar tiesiog išsidrėbti pavėsyje su knyga.
Nieko tokio, kasmet tas pats. Tik šiek tiek... erzina.

---

Mėnesį taupiau. Stengiausi mažiau valgyti. Nevažinėjau į ofisą, kad nereiktų išlaidauti mikriukams.
Norėjau nuvykti į forumadienį.
 
O vyrą vėl apsuko darbe. Nesumokėjo tiek, kiek turėjo, ir nesiteikė pervesti pinigų laiku. Pasiėmiau santaupas ir nupirkau kruopų, kiaušinių ir lašinių. Ir dar svogūnų.
Parašiau kažkam iš draugų žinutę, atsiprašiau - nebūsiu. Gavau atsakymą. "Eik tu žinai kur".
Negaliu pykti. Vilnius visgi. Turbūt nežino, kad provincijoje būna visaip.
Nieko tokio. Tik truputuką nejauku.

---

Susitaisiau savo foteliūkštį! Sugaišau pusdienį - nelabasis ardėsi kaip pasiutęs, atseit, leiskit man ramiai numirti! Bet negi nusileisiu kažkokiam baldui? :D
Kaip ir sakiau, atrodo juokingai, tiksliau, idiotiškai. Bet laikosi vienam gabale. Ir net pasidarė kažkoks... hm... patogesnis?
Nieko tokio, kas čia gudraus - pačiai pasitaisyti kažką...
Bet vistiek malonu. :)

---

O nuo rytojaus prasideda paskaitos. Dar trys semestrai (šu šituo) - ir vėl būsiu laisvas žmogus. :)

    Kai jau nesekasi, tai nesekasi visur. Galima neužskaityti visokios paskutiniu metu ištikusios buitinės bjaurasties - tai periodiškai kartojasi ir yra įprasta kaip lietus per Kiaulėdas ar sniegas per Velykas. Bet čia jau paskutinis lašas.
    Po manim ką tik išsiardė fotelis. Ne šiaip sulūžo, o būtent išsiardė. Subyrėjo, skant, gabalais. Medvaržčiai išlakstė "su visom mėsom", ranktūriai sau, kojos sau, atlošas velniažin kur. Ant pakaušio guzas.
    Galvoju dabar, ar bandyti taisyti (nors didžiai abejoju, ar dar įmanoma - gi ne pirmą dešimtį metų tūzgomas, tai ir pasimirė natūralia mirtim nuo senatvės, jei tik taip galima pasakyti apie fotelius), ar bandyti susimeistrauti naują. Apie pirkimą negali būti nė kalbos, tiek neuždirbu. Laukti, kol kokie nors giminės atiduos seną - nesinori. Bėda, kad neturiu žalio supratimo, kaip tai daroma. Greičiausiai tokia mano improvizacija būtų panašesnė į modernaus meno kūrinį, nei į normalų baldą, jau nekalbant apie tai, kad sėdėti ant jos tikriausiai būt neįmanoma.

Teks susidraugauti su taburete iš virtuvės.

  Užsiplikiau, vadinasi, dinamitinės kavutės, susirangiau foteliuky, jau kaip ir gersiu... o šaukštelis, savaime suprantama, liko virtuvėje. Sėdimają pekelti tingisi. Ne bėda, ant stalo mėtosi žirklės, bus pats tas. Ir bum mintis - kiek niekuo dėtų daiktų va tokiu būdu buvo per prievartą supažindinti su kofeinu? Nugis, pamislyjam.
  Šakučių, peilių, pagaliukų ir kitų stalo įrankių galima neskaičiuoti, valgomų dalykų (sausainiai, sūrio lazdelės, duonos plutos  ir t.t.) irgi, o apart to:
    tušinukai ir kitos rašymo priemonės, dildė nagams, dildė metalui, linoleumo atraiža, dambrelis, akvarelinis teptukas, žiebtuvėlis, garšvos kotelis, degtukai ir ledų pagaliukai, pora vinių ir medvaržtis, spyruoklė nuo sąsiuvinio nugarėlės, grandinėlė su sidabriniu pakabuku, pincetas antakiams pešioti, molinio arklio koja, liniuotė, atsuktuvas, raktai, kažkuri Barbės galūnė, kaulinė adata, kaltas ir termometras.

Ne kaži kiek egzotikos, bet vistiek. :)
______________

Hm, jei buitinė technika ir kitokia aparatūra atrodytų TAIP, tai gal bijočiau jos mažiau? Noriu tokio daikto namie. :)

O va TOKIO visai nenoriu. Menas menu, ir stympanką aš myliu, ale čia jau spooky. Krokodilas dar nieko, bet tas stirniukas...

Nuostabi ta mano bendradarbė. Web dizainas, ir taip toliau. Bla bla bla. Pas mumi jau pusmetį - logiška tikėtis, kad kažką moka, ar ne? Ok, pati esu miškas kaip reikiant - net, sakyčiau, ciela tundra. Bet, hm... Na, vienžo:

Bendradarbė: klausyk gal ismanai ka nors apie animacinius paveiksliukus? :) arba gal bent zn su kokia programa juos galima daryti? :)
Aš:     Flash'as. Arba Adobe ImageReady, jei animgifus turi omeny.
B:     matai man ne reikia jog judetu kazkas ar pan...pvz man reikia padaryti animuota zmogeliuka(ji nupaisyti), su kuo tai daroma? :)
A:     ?
(mesteli nuorodą į kelius dailius vektorinius monstriukus)
B:     tarkim man reiktu toki nupaisyti...su kuo tai daroma?kokia programa?
A:     Adobe Illustrator. :)
B:     iliustratorius daro tokius dalykus jo?
B     na tai butu kaip vienas is dizaino elementu, papuosimas kitaip tariant svetaines.
A:     O tu su iliustratorium moki elgtis?
B:     nea
B:     nelabai...ka jis daro?
____________________

Klausimas - kas ją įdarbino? :D